Ramus sekmadienio vakaras. Vakarinę giesmę švelniais tonais čiulba paukščiai, atvėsusi arbata laukia ant stalo. Metas rašyti – paskutinį tokio tipo tinklaraščio įrašą. Tai jau dvyliktasis įrašas, kurtas kartu su įvairiausiais nuostabiais prekiniais ženklais. Tai buvo įspūdinga kelionė tiek savyje, tiek kūrėjų ir verslininkių pasaulyje. Visą šį laiką rašiau apie moteris, kurios ėmė ir išdrįso įgyvendinti savo vizijas. Aš rašiau apie tas moteris ir svajojau, kad vieną dieną jų vietoje būsiu aš. Klausiau jų, koks tai yra jausmas veikti ir save realizuoti, kaip atrodo viso ko pradžios momentas – impulsas, kaip atrodo procesas – kelionė, ir kokios maloniausios veiklos dalys – karčiųjų šaknų saldūs vaisiai. Klausiausi, gėrėjausi ir svajojau, kad vieną dieną ir aš šitaip veiksiu.
Šiandien aš sėdžiu sukūrusi gausybę tekstų daugiau nei 20 prekinių ženklų, pardavusi savo pirmą skaitmeninį kursą – tekstų rašymo seminarą, įkūrusi individualią veiklą, ant kurios pažymos žaismingai puikuojasi pavadinimas ,,Shining Genius" – na kaip dar kitaip pavadinti, juk tas Švytintis Genijus jau beveik tapęs mano antra tapatybe. Sėdžiu ir galvoju, kad aš, berašydama apie tas moteris, ir pati nejučia tapau viena iš jų. Ir aš, kaip ir jos, pradėjau veiklą – tekstų paslaugas, ir aš, kaip ir jos, turėjau ir abejonių, ir pačių maloniausių momentų. Ir pinigo gražaus užsidirbau, ir prie švelniausių moterų sielų prisiliečiau – tai buvo įspūdinga kelionė. Bet ar žinote tą jausmą, kad kažkas, kad ir koks gražus, turi baigtis, nes kažkas naujo beldžiasi į duris? Kažkas naujo nori gimti ir tam reikia erdvės, tam reikia sustoti, sukurti laiko tarpą ir tiesiog leisti išsiskleisti tam, ko dar pats nežinai? Man toks jausmas yra dabar, todėl taip drąsiai ir sakau, kad šis tinklaraščio įrašas (pabrėžiu – tokio tipo!) yra paskutinis. Jaučiu, kaip naujos rašymo išraiškos beldžiasi į vidines duris ir aš atsiliepiu į šį kvietimą su malonumu. Jaučiu, kad kažkas transformuosis – o nežinau kas! Gal Švytintis Genijus parodys kitą savo veidą?
Štai sėdžiu pasipuošusi veliūriniu chalatu – tikru moteriškumo prisotintu kūriniu, sukurtu itin švelnios ir gražios sielos – Ingridos. Jos darbai kalba už ją – švelnūs, rafinuoti, prabangūs, atrodo, siūti meilės siūlais. Įsisuki ne į drabužį, bet į kūrinį, kaip karalienei asmeniškai tau sukurtą, auksiniais inicialais išpuoštą, visomis siūlėmis išmylėtą, apgalvotą ir šilumoje supakuotą – toks jausmas dėvėti Ing Me Style kūrinius.
Ingrida dirba samdomą darbą finansų sektoriuje, tad vis galvojo, kaip galėtų išreikšti save per kokį nors hobį. Kai išsigryninau, ką norėčiau veikti, supratau, kad noriu puošti moteris, kurios būtų gražios ir pasitikinčios savimi ne tik dieną, bet ir rytą, ir vakarą, ir naktį. To pasekoje išsirutuliojo pirmasis produktas – švelnaus veliūro chalatai. (Kuriuos aš štai čia ir dėviu – kaip pasakoje).
Pelenų rožinė ar pastelinės spalvos man neša ramybę, kurią labai vertinu. Taip pat kaip lojalumą, meilę, grožį, o man pastelinės spalvos labai su tuo asocijuojasi. Kiekvieną kartą siūdama chalatus ar pižamą aš ypač asmeniškai priimu tą užsakymą. Va siuvu ir galvoju, kaip ta moteris atrodo, kaip ji atrodys užsidėjus mano siūtą gaminį, ar jai patiks, kaip ji jausis? Kaskart prisiliesdama prie gaminio nenustoju galvoti apie tą moterį, kuriai kuriu: siūdama, pakuodama, siųsdama, iki kol gaunu žinutę iš klientės, kad tiko, patiko, ir tada mane apima euforija, – pasakoja Ingrida.
Tas ryšys, kuris užsimezga tarp kūrinio kūrėjo ir to, kam kuriamas kūrinys – toks gražus. Dėl to man visada verslas atrodė nuostabi, pilnatvės kupina veikla, o ne tiesiog marketingas ir vartotojiškumas. Kai kuri kažką savo, kiekvienas momentas yra pilnas begalinio rūpesčio ir tikro, tyro jaudinimosi dėl to, kaip tavo kūrinys atlieps to, kas tavimi pasitikėjo, širdį. Kai aš rašau tekstus, taip pat galvoju, kaip jaučiasi tas, kuris skaito šiuos žodžius, šiuos sakinius, kaip man jį pakybinti, kaip padėti jam pasijusti suprastu, nevienišu, visa galinčiu. Tai toks malonumas. Tikras pasitenkinimas yra kurti ne sau.
Labai jaudinantis momentas yra tada, kai jau turi drabužių modelius, jau turi nuotraukas, ir visa tai paleidi į pasaulį. Ir kai gauni pirmąją žinutę iš klientės, kuri nori įsigyti tavo kurtą drabužį, tai yra kažkas neįtikėtino. Tokios buvo pirmosios emocijos prieš tris metus, kai pradėjau savo veiklą, – pasakoja Ingrida.
O kokia būtų žinutė jaunam žmogui, svajojančiam įkurti savo veiklą? Jei jaunas žmogus nepabandys, niekada nežinos, ar buvo verta, ar nebuvo, ir visada bus su ta mintim galvoje. Aš pati jau kokį dešimtį metų galvojau, kad man reikai kažką veikti, bet aš vis nepasiryžau. O dabar aš rami, nes pagaliau tai padariau, – įkvepiančiai pasakojimą baigia Ingrida.
Na jau tikrai – nepasiseks – bent rami galva bus! O dabar ir kankina idėjos tuos, kurie niekaip nepasiryžta jų realybe paversti. Zuja ir zuja galvoje primindamos, kiek potencialo žmogus turi ir kiek drąsos jam visgi trūksta. O padarytum – ramiau būtų. Galbūt tinklaraštis nėra mano viso gyvenimo veikla, bet kokia aš rami ir patenkinta, kad įgyvendinau tai, kas metų metus sukosi mano galvoje. Dabar aš rami ir su šypsenėle stebiu, kaip viskas rutuliojasi ir transformuojasi į kitas erdves, kitus rašymo užkaborius, gelmes – taip jaučiu, nors nieko konkretaus negaliu pasakyti. Tai yra veiksmo žavesys – veiki ir myli, nesvarbu, kaip gausis.
Su šiltais linkėjimais,
Agnė
