Imbierų ir spanguolių arbata, molinis puodelis. Saulėtas sekmadienis.

Vilniaus gatvėje šurmuliuoja šeimos, verslininkai, draugės, narkomanėlis tatuiruota kakta, pavieniai vaikščiotojai, mąstytojai, skrybėlėtos poros, sijonuotos moterys, pirkinių krepšiai. Mosikuoja rankos, linksi šalikai, kilnojasi kavos puodeliai išsinešimui. Minasi dviračiai, vyksta pokalbiai, mažai tikro žvilgsnio – labai daug saulės akinių. Vilniaus gatvė Vilniuje – stilingas filmas.

Šį savaitgalį į Švytinčio Genijaus svečius užsuko Gerda – kūrybos genijė – tapytoja, poetė ir rankų darbo papuošalų meistrė.

Aš manau, kad viena veikla – per siauras koridorius žmogaus kūrybiniams ištekliams sutalpinti. Skirtingos kūrybinės ekspresijos išjudina skirtingus žmogaus posluoksnius. ,,Moters Vizijos“ konferencijoje psichologas Tomas Lagūnavičius sakė, kad mumyse gyvena daugybė ,,aš“. Kūrybine prasme – viduje gali gyventi ir jautruolis, ir gotas, ir romantikas, ir kovotojas, ir subtilusis, ir tiesmukiškasis. Man taip patiko Tomo pasakymas: Turėdamas tiek daug ,,aš“ niekada nesi vienišas! Pats sau niekad nesi nuobodus, ką jau kalbėti, koks įdomus, kaip visuma, tampi kitiems...

Įdomiausia mintis, kurią išsinešiau iš ,,Moters vizijos“ konferencijos, jog kiekvieną savąjį ,,aš“ reikia ugdyti, auginti, o ne užspausti. Sutinku – tada žmogus atsiskleidžia visu grožiu, kai jame ryškūs visi jame esantys pradai. Ugdyk savyje romantiką, nes tai yra šio gyvenimo grožis, tačiau augink ir kovotoją, bebaimį karį. Bailus romantikas paskęs ir pelkėje, o grubus narsuolis neskleis žmones traukiančios šilumos. Nutrūktgalviai atrodo kaip kraštutinumas, robotai – neįdomūs, tačiau auginti savyje ir protinguolį, ir keistuolį – tai magnetas.

Galbūt tu dabar studijuoji vieną dalyką ar dirbi vienoje srityje, tačiau tavyje – dar bent keli visiškai skirtingi ,,aš“. Neužmiršk jų, neužspausk, atgaivink, išleisk į šviesą. Jie yra tavo magija. Jų visuma ir jungtis yra tavo pašaukimo atsakymas.

Klausiu Gerdos, kaip toji visuma atsiskleidžia jos veiklose. Toks jausmas, kad aš esu ne viena, o daugialypė. Tokia, kurioje yra po dalelę kiekvieno žmogaus: ir pažįstamo, ir nepažįstamo. Ir ta visuma reiškiasi įvairiais būdais – poezija, paveikslai, medis, akmuo.

Per poeziją mėgstu liesti žmones. Tapant spalva, teptuko energija – tai dovana susiliesti su tais, kas į mano paveikslus žiūri. Nors nesu šalia fiziškai, per kūrinius lyg esu kartu su žiūrinčiuoju, – pasakoja Gerda.

Poeto ir tapytojo amatas labai subtilus – reikalingas išlavintas jautrumas, gebėjimas matyt bent šimtąsyk daugiau, negu įprastai mato žmogaus akiratis. Manau, kad vienintelis skirtumas tarp kūrėjo ir kitų žmonių yra tas, kad vienas žiūri į pastatą ir mato sieną su langais, o kitas mato paslėtą simbolių kalbą, architektūros raštų koduotes, kalbančius istorijos posluoksnius, savo ieškomus atsakymus ir jam toji siena su langais tampa ne mažiau iškalbingesnė už gyvą žmogų.

Nežinau, ar menininkais gimstama, ar tampama, bet viena juos išskiria – išlavintas matymo jautrumas. Aš kartais žiūriu į objektą ir toks jausmas, kad matau per jį, už jo. Bet taip būna ne iš karto – reikia labai ilgai spoksoti!

Apie jautrumą kalba ir Gerda: Jautriam žmogui galbūt sunkiau prisitaikyti pasaulyje, tačiau toks žmogus visada turi ką jausti. Esu jautri ir savo kūryba noriu parodyti, kad jautrumas – stiprybė, o ne našta. Noriu, kad žmogus su savo jautrumu eitų pakelta galva.

Mano viešnia kuria originalius, pirmą kartą man regimus papuošalus – kvepiančius medinius auskarus ir kvepiančias mineralų apyrankes.

Atsidūriau suaugusiųjų dailės skyriuje, kurioje viskas ir prasidėjo. Prisipirkau dažų, drobių. Supratau, kad noriu pabandyti ne tik drobes, bet ir medines lentas. Šlifavau jas, kad būtų švelniais kraštais, ir mane aplankė mintys, kad tame medyje glūdi kažkas daugiau, kad tai – vieta ne tik paveikslui atsirasti. Papuošalų gamybos idėja ir gimė būtent šiame momente – pajautime, kad medyje yra kažkas daugiau.

Pastebėjau, kad vienas medis daugiau kvepia, kitas mažiau, išsigryninau, kurie yra kvapiausi. Nutariau tuos kvapus pastiprinti. Svajodavau, kad besisupantis ausyje auskaras skleistų kvapą ir šitaip nuolat primintų apie savo buvimą šalia žmogaus.

Man įdomu, kaip ši be galo graži, jautri, meniška siela jaučiasi savo misijos, pašaukimo akivaizdoje. Ar jaučia tą jausmą, kurio mes visi taip besąlygiškai ieškome? Tikrai gyvenu savo misiją, nes tikiu, kad mano kūryba gali padėti žmonėms atsirakinti, jausti, patirti. Nors kūrinius stengiuosi užpildyti subtiliai, esu maksimalistė ir noriu, kad jie sukeltų kuo daugiau jausmo, pojūčių, perteiktų tai, ką ten įdėjau.

Gerda švelniai ir raminančiai pasakoja apie tai, kaip kūryba gali suburti moteris moteriškai bendrystei patirti.

Darėme kalėdinių žaisliukų edukacijos vakarą. Atrodo, šeimos moterims atsirado galimybė būti kartu, ne indus plauti ar gaminti, bet tiesiog pabūti kartu. Kai mes susitinkame kūrybinėse dirbtuvės, mes net nesikalbame – sėdime, kuriame, o tas jausmas toks geras, atrodo, bendrystė jaučiama tiesiog telepatiškai. Visa atmosfera prisotinta moteriškos bendrystės energijos. Kitose aplinkose moterys dažnai nublanksta, nes užgriūna buities darbai, nelieka laiko skirti dėmesio savo ypatingumui, kūrybai. O kai kartu kuriame – atsiskleidžiame, – pasakoja Gerda.

Močiutė buvo tas žmogus, dėl kurio palaikančios įtakos man pradėjo rūpėti moteriška bendrystė. Po jos išėjimo anapus supratau, kad reikia būti kuo daugiau laiko su žmonėmis, kuriuos myli. Norisi meilės negailėti. Norisi spėti mylėti, nes galima ir nespėti. Tada gilėja ryšys, plečiasi patirtys. Moteriškos bendrystės mintys veda į balansą, buvimas kartu harmonizuoja. Man tai – dermė. O svarbiausia, kad toje bendrystėje mes skirtingos, o energijos kiekis – begalinis.

Gražu to klausytis, gera net įsivaizduoti. Mums būtina susitikti ne kaip dviems buitiškiesiems ,,aš“. Gilus, tikras ryšys ir bendrystė klesti tada, kai susitinka gilieji, kūrybiškieji, užslėpti, nekasdieniški, jautrūs, kiek paslaptingi, tikrieji ,,aš“. Mūsų vidinės moterys (ar vidiniai vyrai, be abejo).

O aš klausiu brangaus skaitančiojo – kiek ,,aš“ savo kasdienybėje išreiški ir, svarbiausia, kiek jų yra iš tikrųjų? Galbūt tas tikrasis ,,aš“ dar nė karto nepasirodęs pasauliui ir dabar, tau jį prisiminus, prasidės jaudinanti kelionė tikrosios tavo asmenybės atsiskleidimo link?

Esu dėkinga Gerdai už įkvepiantį, šiltą ir be galo nuoširdų pasisvečiavimą. Maloniai kviečiu užsukti į jos rankų darbo papuošalų ir tapybos darbų parduotuvę:

Su meile,
Agnė