Išsukimas iš saugaus kelio
Kaip aš skubėjau į savo kavinukę Senamiestyje – ir kojomis, ir troleibusu, kad tik greičiau būtų. Labai laukiau kurti šį tinklaraščio įrašą, tačiau bet kur jo rašyti negaliu – turiu išsirinkti iškalbingą erdvę. Vilniuje tiek daug kavos vietelių, tačiau man tinka tik viena. Ta pati, apie kurią visada kalbu – su dideliu langu, priešais Pinigų muziejų. Čia groja patefonas, susirenka žmonės su nešiojamais kompiuteriais ir visi tarškina klaviatūromis.
Nesustodamas dirba kavos aparatas: girdžiu, kaip kavos pupelės miršta ir virsta kvapniomis dulkėmis. Prie baro stovi basas žmogus. Švenčia pavasarį!
Jo draugas – blondinas, auskaras ir nosyje, ir dar kiekviename antakyje. Pasiėmė sumaltą kavą ir išbėgo – nespėjau daugiau nužiūrėti. Gaila, nes manyje kėlė labai daug įkvėpimo. Lauksiu kito svečio prie kavinukės baro.
Štai kodėl niekada neinu į kavines, kurios nėra nė gyvos dvasios. Apie ką tada rašyti? Ką skaityti erdvėje, kurioje nevyksta veiksmas?
Karštas šokoladas jau toks karštas, kad puodelio negaliu nė paliesti. Lyg sakytų: Rašyk tik.
Tačiau neiškenčiu ir paragauju išvirto šokolado gėrimo šaukšteliu. Ramiau ant dūšios. Dabar jau galiu susikaupti ir pristatyti savo svečią – Snieguolę iš Sotukų karalystės.
Tai nepaprastai gražus žmogus. Iš teisingo kelio išsukusi ir švytinti kūrybinėje, prasmingoje veikloje, ji kuria sveikus, augalinius energijos kamuoliukus – ruošia jų receptus, domisi augalų nauda ir visa tai surutulioja veiklą mylinčiomis rankomis.
Kai aš juos ragavau, valgiau užsimerkusi, nes kai užmerki akis, jauti maisto tūrį, turinį ir žmogų, kuris tai sukūrė. Atsimerkus protas išsiblaško, fokusuojasi į vaizdus, spalvas, skonio receptorių signalai tampa silpniau juntami. Manau, kad jeigu žmonės įprastų valgyti užsimerkę, niekada nepersivalgytų. Po tokio pilno, turtingo skonio potyrio jautiesi sotus. Nes dažnai nesijaučiame sotūs ne dėl to, kad pilvas tuščias, o dėl to, kad smegenys taip ir nesuprato, valgė ar ne. Klaidžiojo kažkur kitur.
Kokia graži kavos baro barmenė! Ji segi dvi oranžines, mėlyną ir geltoną spilgas savo dviejose pasišiaušusiose kasose. Ji labai linksma – dėl jos čia tikrai sugrįžčiau. Žinot, kažkada buvau labai išliaupsintoje Senamiesčio desertinėje – padavėja buvo tokia susiviepusi, kad buvo tiesiog neįmanoma rašyti. Tokia erdvė nekuria patirties, negimdo impuslų. Aplinka lyg ir graži, bet viduje niekas negimsta.
Šokoladinis gėrimas kiek atvėso – toks tirštas, klampus, tikras šokoladas. Taip dabar pritiktų koks Sotukas, ypač gaiviai žalias, su spirulinos dumbliais!
Sotukų istorija prasideda Snieguolės šeimynos išrankume: tenka neblogai pasukti galvą siekiant paruošti tai, kas skanu, saldu ir visiškai sveika. Besižvalgant idėjų, receptų knygoje buvo pastebėti ,,Energijos kamuoliukai". Jie riebūs, ne tokie jau sveikuoliški, bet pats konceptas – visai nieko, – pamanė Snieguolė.
Įsidėmėjusi šį konceptą, vėliau Snieguolė pabandė sukurti kuo sveikesnę tų energijos kamuoliukų versiją savo gana išrankiai veganiškai šeimai. Galvojo, kaip gražiai supakuoti, o nusivežus į svečius, niekas nepatikėjo, kad jie yra nepirkti. Ši reakcija buvo mano startas, – sako Sotukų kūrėja.
Nusišypsojau ir pagalvojau: Išrankumas – kelias į inovacijas.
Man visų kūrėjų visada knieti paklausti, ką gi jie jaučia tomis subtiliomis savo kūrinių gimimo akimirkomis.
Snieguolė rašo ir pamini be galo poetišką metaforą – širdies dainavimo jausmas. Tai savęs girdėjimas ir darymas to, ką daryti gera. Tai jausmas, kad nuo to, ką darai, įgauni energijos, galios, stiprybės. Po veiklos esi neišsekęs, o pailsėjęs, nepriklausomai nuo to, kiek valandų tai darai. Dabar nejaučiu nuovargio, nėra energijos nutekėjimo, nereikia beprotiškai laukti savaitgalio, – taip apibūdinamas jausmas rutuliuojant Sotukus.
Man iškyla klausimas – o kas, jei į savo verslą ar kūrybą sudėsi visą savo širdį ir pamatysi, kad... nelabai kam to ir reikia? Ar nebūtų tai pernelyg skaudu? Snieguolė atvirai sako: nereikėtų iškart sudėti visos širdies. Atskleisti save pamažu, stebėti ženklus, aplinką – tai kur kas saugesnis kelias.
Liaudiškai tariant – nepulk stačia galva ir jos nenusisuksi. Pamažu.
Tarkime, žmogus turi keletą idėjų savo galvoje, gal net ne keletą, o kokį pusšimtį – kaip suprasti, kuri yra tavoji? Snieguolė papasakoja apie idėjos pasitikrinimo meditaciją. Įsijausk į tą veiklą, užsimerk ir pamatyk save joje. Įsivaizduok save jau esantį tos idėjos realybėje ir stebėk vidinę būseną: ar tu gerai jautiesi, ar gali plėstis, giliai įkvėpti? Ar, atvirškčiai, pagalvojus apie tą veiklą norisi susitraukti, užima kvapą, nėra džiugesio, išsiplėtimo, žydėjimo jausmo? Per šią meditaciją pasitikrinau Sotukų idėją. Tik po to į Sotukus pati pasižiūrėjau rimčiau, – pasakoja Snieguolė.
O pačią įdomiausią istoriją išgirdau tada, kai paklausiau apie Sotukų skonių kūrimo procesą. Po populiariausio pastarųjų metų viruso aštri uoslė ir kvapas Snieguolei nebesugrįžo. Kūriau skonius kaip Bethovenas muziką. Kurdama kažką naujo, priverčiu visą aplinką išragauti ir man papasakoti, ką jaučia, ar čia per saldu, ar per rūgštu. Kurdama skonius turiu pasitikėti tik nuojauta, nes pilnas skonio jutimas taip ir negrįžo, tad pati tikrojo skonio jausti negaliu, – pasakoja Sotukų Genijė. Kitaip ir nepavadinsi!
Sotukai – mano saviugdos kelias, be jų nebūčiau niekaip susikrapščiuosi tiek drąsos, kiek jos jau dabar teko panaudoti. Tai lyg įrankis, kuris atskleidžia, ko nemoku ir ką turiu išmokti. Mano procesas lėtas – dalykai vyksta lėtai, pamažu, bijau per skubėjimą kažką praleisti, kažką per greitai padaryti, mėgaujuosi malonia tėkme, dabartimi. Susidūrusi su tuo, kas mane stabdo iš vidaus, aš su tuo turiu pabūti, išrašyti, išmedituoti, išsportuoti. Noriu klausytis nuojautos, kuria remiuosi visuose žingsniuose. Ko nemoku – išmoksiu, ko nežinau – sužinosiu.
Taip, – galvoju, – mums nereikia ruoštis kažką veikti. Pats veiksmas mus viskam paruoš.
Įdomu tai, jog Snieguolė yra buvusi technologijų ir anglų bei rusų kalbos mokytoja. Aš irgi šiuo metu studijuoju pedagogiką, tačiau rašymas ir šokio menas mane taip traukia, kad aš irgi nežinau, ar iki tos mokyklos kada benueisiu. Sakau tai drąsiai ir atvirai dėl to, kad tie, kurie studijuoja velnias žino dėl ko, nesijautų vieniši. Tokių jaunų žmonių yra daugiau, negu tu gali įsivaizduoti. Studijos yra patirtis, branda, akiratis, patyrimo laukas. O kuo būsi – čia jau sielos reikalai. Atėjus laikui, ji ir tik ji tau pasakys, kaip išpildyti savo misiją, o dabar ramiai studijuoki ir mėgaukis. Juk studentiškas gyvenimas labai pašėlęs!
Pro langą regiu – ir vėl krišnaitai! Na jie ir dažni svečiai mano tekstuose! Nieko negaliu padaryti – mojuoja man linksmai iš prospekto, todėl negaliu neparašyti.
O man įstrigo Snieguolės abejonės pačioje savo veiklos pradžioje: kaip čia ta mokytoja taip, kažką gamina ir dar parduoda... – lyg iš šalies apie save galvojo Sotukų kūrėja.
O juk tas nukrypimas nuo savo pagrindinės veiklos, jeigu taip vadiname drąsą ieškoti savęs, gali būti tiltas į tikrąjį savo kelią. Štai, pasirodo, ir ta mokytoja, nepatenkinta sistemos rėmais, gali grakščiu žingsneliu išstriksėti iš gimnazijos ir sukurti savo verslą. Kad ir mažam miestelyje, kur visi visus pažįsta – nieko tokio. Mums reikia tokių išstriksėtojų, nes taip padedame vienas kitam patikėti, kad būti sistemos varžteliu nėra vienintelis gyvenimo kelias. Yra daugybė kitų kelių: kūrybingų, veržlių, verslių, pilnatviškų. Kurį pasirinksi?
(Aš nieko prieš darbą sistemoje. Jeigu tu čia laimingas – tu esi tos Sistemos Genijus ir aš tavim žaviuosi. Bet jeigu ne – striksėk lauk.)
Tačiau be praeities patirčių Sotukai nebūtų gimę. Anksčiau spjauti į darbą ir eiti į tai, ką myli, nelabai buvo galimybių. Dabar jaučiu laisvę eksperementuoti su savo gyvenimu. Įsikibimas į tai, kas aišku, pažįstama, priprasta, seni įpročiai – tai stabdė. Reikėjo užauginti savivertę, pasitikėjimą savimi, – dalijasi Sotukų Genijė.
Todėl dabar auginkimės savivertę ir pasitikėjimą savimi, nes tokį žmogų genialios idėjos labai myli ir nė neprašomos pas jį ateina.
O Švytinčio Genijaus pasaulis labai laimingas, galėdamas pristatyti tokį šiltą, įkvepiantį, nuoširdų svečią. Iš širdies į širdį – ačiū Snieguolei.
Su meile,
Agnė
SOTUKAI – itin koncentruoti ir vertingi augalinės kilmės produktai viename kąsnyje. Kviečiu užsukti į jų parduotuvę, pasidomėti istorija ir turtinga, sveika sudėtimi:
