Iš nykios dienos į savo galią
Tyki, rami diena. Gausiai sninga, snaigių trajektorija išduoda nemalonų vėją už lango. Kaip gera šiomis akimirkomis rašyti – atrodo, tokios dienos sutvertos būtent tam – žodžio magijai.
Šalia garuoja rankomis rinkta raskilų, jonažolių ir levandų arbata, apie kurios kūrėją papasakosiu jau visai netrukus. Šalia dega gintaro ir santalo aromato žvakė, kurios kūrybos istorija šiame tinklaraštyje aprašyta pati pirmoji. Taip gera rašyti ir stebėti besiplečiančią bendrystę ir kūrėjų įvairovę.
Arbatos lapeliai, dar prieš akimirką buvę išdžiūvę, suraukšlėti, karšto vandens vonioje-puodelyje išsiskleidė visu savo išraiškingumu, nuspalvino savo vonią gelsvai žaliu atspalviu ir apdovanojo ją vertingiausiomis medžiagomis. Argi ne metaforiška ši transformacija? Ar matai šioje arbatos lapelio kelionėje tam tikrus savo paties gyvenimo periodus?
Aš tikrai matau. Matau ir kituose. Štai viena nepaprastai nuoširdi moteris atskleidė, jog jos kūrybinis kelias prasidėjo pačiu blankiausiu laikotarpiu – tuo, kai sėdėjimas namuose ateities istorijos vadovėliuose bus aprašytas kaip vertybė ir humaniškumo forma. Ši kūrėja yra šio vakaro Švytinčio Genijaus svetys – Lina, minimalistinių interjero detalių kūrėja.
,,Esu darbštus žmogus ir nemoku sėdėti vienoje vietoje, man reikia veiklos, iššūkių, kad nukreipti savo mintis kažkur ir nepaskęsti neigiamose emocijose. Todėl per karantiną, kai dauguma panikavo, aš daug mokiausi, skaičiau, mėgavausi tuo periodu, nes niekada neturėjau tiek laiko sau", – prasitaria Lina. Aš taip ją jaučiu ir suprantu. Nemalonu net sakyti, bet karantino pradžioje aš kukliai džiaugiausi – pagaliau, pagaliau išsvajotas laikas nerti į tai, kas man išties yra įdomu!
Tačiau šis laikas nėra tik išorinių įvykių suformuota aplinkybė, dažnai būna ir vidinis karantinas. Jausmas, kai visi įvykiai, visi reikalai ir pasiūlymai... tiesiog nuoširdžiai ir absoliučiai nerūpi. Norisi kažko tikro, o neapčiuopiamas to ilgesys skatina užverti išorines duris ir nagrinėti tai, kas, dažnai, mažiausiai ištirta – save.
Klausiu Linos, kaip prasidėjo ši kelionė į interjero dirbinių kūrybą. O ji tiesiog kažkur pastebėjo liejimo darbus iš epoksido ir jesmonito (cheminės medžiagos, naudojamos dirbiniams gaminti), kas ją kaipmat sužavėjo, ir pati į tai pasinėrė visu šimtu procentų.
,,Mano akys degte degė, skaičiau, ieškojau informacijos, domėjausi, kaip gi žmonės tai padaro. Konsultuotis neturėjau su kuo, tad viską išmokau savarankiškai, įdėdama daug laiko, kuris man praskriedavo taip nejučia, jog kartais net pavalgyti nebūdavo kada, nes negalėdavau nuo to atsitraukt. Nuolat testavau, eksperimenavau ir daug medžiagų sugadinau, kol pasiekiau tokį rezultatą, kuris mane tenkintų."
Skaitau ir galvoju – kaip aš tave jaučiu... Mano vidinis karantinas buvo praėjusių metų pabaigoje – tiesiog nebesiveržiau į visus įvykius, labiau norėjosi susikoncentruoti savyje. Iš pirmo žvilgnio, tai atrodo liūdnas laikotarpis, nes jis buvo vienišas, tačiau vienišumas gali būti labai vaisingas. Būtent tuo laiku man taip pat degė akys nuo nerealių savirealizacijos idėjų, jų konceptų ir išraiškų, apie kurias net virpteliu pagalvojus ir kurias pasižadėjau sau šiais metais įgyvendinti! Jeigu nebūtų buvę to vienišiaus laiko, aš ir toliau blaškyčiausi skųsdamasi, kad nieko nežinau. Dabar nebesisukundžiu. Jau po truputėlį žinau. Nes vienišumas – laikas sužinoti apie save.
Klausiu Švytinčio Genijaus viešnios, ar ji jaučiasi save realizuojanti. Lina – ne tik interjero dirbinių kūrėja, bet ir manikiūro meistrė. ,,Mano veiklos man labai artimos ir puikiai viena kitą papildo. Dirbant su klientėmis aš daug bendrauju, juokiuosi, emocijų pasitaiko ir priešingų: tenka guosti, paskatinti, palaikyti, kai joms būna sunku. Liejimas – priešingai – labai ramina ir atpalaiduoja."
Tai atsako į nuolatinį mano klausimą – kas yra tas viena, man skirta veikla? Manau, kad tikroji savirealizacija gimsta iš veiklų junginio, nes mes – per plačios asmenybės, kad vienoje veikloje sutilptų visas mūsų vidinių spalvų spektras. Ypač gražu, kuomet viena veikla yra ekspresyvi, orientuota į bendravimą, o kita – atsigręžiantį į save, intuityvi, introvertiška. Lyg viena pasipildai, kita – atiduodi. Nes juk negali vien tik pildytis ir niekuo nesidalinti – atsiras puvimo jausmas. O vien tik nuolatinis davimas išgręžia jėgas. Aukso taškas – realizuoti save per tobulą prisipildymo ir dalijimosi balansą.
Manau, kad kūryba – tai kuriančios asmenybės atspindys, netgi savo asmenybės perkėlimas į kitokios formos būtį. Visi Linos dirbiniai – neutralių spalvų, klasikos dvelksmo, neginčijamai minimalistiniai. ,,Esu ramus, nekonfliktiškas, gal netgi drovus, atviras žmogus - tikriausiai tai ir atsispindi mano veiklose. Esu totali minimalistikos gerbėja, mėgstu neutralias spalvas visame kame, tad tas puikiai atsispindi ir mano liejamuose gaminiuose. Tad drąsiai galiu teigti, kad mano gaminiai kažkuria dalimi yra mano asmenybės atspindys."
Tad ieškantys savo kūrybinio kelio neturėtų savęs apsunkinti kurdami tai, kuo patys – nėra. Kūryba gimsta natūraliai, tiesiog teka tada, kai pasirinkta forma yra neginčijamai tavo paties dalis. Kai aš rašau tinklaraštį ar įrašus – aš tam nesiruošiu, nesistengiu, neplanuoju. Aš tuo esu. Atradus savo mediumą (mano atveju – rašymą), kūryba gimsta taip natūraliai, kaip, tarkim, noras valgyti. Savaime.
Šiandienos viešnia yra ir nepaprastai gilus, gražus žmogus. ,,Esu labai laimingas žmogus, nors gyvenimas buvo nelengvas ir nelepino nuo pat vaikystės. Išgyventos blogos emocijos man suformavo tikras vertybes, užgrūdino, užaugino mane kaip žmogų, išmokau paleisti praeitį ir žiūrėti tik į ateitį. Dabar, kai pagalvoju, net nenorėčiau keisti savo praeities, nes galbūt be jos nebūtų tokios manęs. Pasakyti sau, kad esu tikrai nuoširdžiai laiminga, aš galėjau tik po daug perskaitytų knygų ir gerokai po trisdešimties. Ir tą laimės jausmą man suteikė ne kitas žmogus, ne pinigai ar kiti dalykai, o tik suvokimas ir išsilaisvinimas iš vidinių demonų."
Pasakyti, kad aš esu besąlygiškai laiminga, galėjau ir aš po daugelio perskaitytų knygų – taip pat, kaip ir Lina. Nes laimė – išmintis. Manau ir matau, kad tik išmintingas žmogus yra nuoširdžiai laimingas. Tad jei trūksta laimės – verčiau ugdytis išmintį. Tada laimė bus besąlyginė, nepriklausoma nuo situacijų ir tvirta kaip geležis. Laimė, gimusi išmintyje.
,,Niekada nėra per vėlu ieškoti pagalbos ir keisti savo mintis, nes tik tada gali pamatyti, koks nuostabus yra gyvenimas, – tada dega akys, norisi kažką veikti, būti tarp tokių pat žmonių, keliauti, planuoti, svajoti. Kokia galia slypi mūsų mintyse! Tereikia tik suprasti ir paleisti tai, kas mus stabdo, ir viskas, – va tada ir atsiveria kelias galimybėms, veikloms, santykiams," – užbaigia pokalbį Lina.
Švytinčio Genijaus pasaulis toks laimingas, galėdamas turėti tokią įkvepiančią ir išmintingą kūrėją savo svečiuose. Aš pati po šio pokalbio dar labiau įkvėpta kurti kuo aukštesnę gyvenimo kokybę ir visiems, kuriems, galbūt, niūri diena, sakau – tai gali būti kelias į savo galią.
Su meile,
Agnė
